Mary ir Max (Mary and Max) – tai 2009 metais  Adam Elliot sukurtas animacinis filmas apie neįprastą aštuonmetės mergaitės iš Australijos ir 44 metų Aspergerio sindromu sergančio nutukusio niujorkiečio žydo draugystę. Filmas skaidrus ir tragikomiškas, beveik nespalvotas, tačiau paliekantis gilų emocinį įspūdį.

Klinikinės psichologijos temai filmas naudingas tuo, kad su sveiko humoro doze čia kalbama apie labai skaudžius dalykus – apleistumą, keistumą, atskirtį, šeimos problemas, depresiją, nerimą, priklausomybes, savižudybę, autizmą. Taigi filme rodomas sutrikimų spektras yra didelis. Apie sutrikimus čia kalbama įdedant juos į kasdienybę, tokiu būdu tarsi pabrėžiant, kad įvairios psichikos sveikatos problemos nėra išskirtys, bet su jomis susiduria daugelis žmonių.

Nors filmo anotacijose tai nėra pabrėžiama, aš prie filme nagrinėjamų temų sąrašo pridėčiau dar vieną temą – tapimą psichologu. Filme netiesiogiai keliamas klausimas apie tapimo psichologu motyvaciją, problemas ir pažeidžiamumą, klaidas, iš kurių verta pasimokyti. Centrinė filmo ašis yra santykis tarp dviejų žmonių, kuris yra svarbiau už bet kokias psichologijos teorijas – tačiau iki šio atradimo kelias gali būti labai ilgas…

sveiki, siunciu jums filmo nuoroda, kuris mano manymu labai tiktu potrauminio streso temai…

Radvile Ramonaite

Sunku surasti filmų, kuriuose būtų giliai nagrinėjami psichologiniai sunkumai vaikystėje. Filmas, kurį siūlau šiai paskaitai, taip pat tik iš dalies atitinka paskaitos temą. What’s Eating Gilbert Grape yra 1993 metais Lasse Hallström sukurtas filmas, kuriame pasakojama ne tiek vaikų, kiek visos šeimos istorija, kurioje skirtingo amžiaus broliai ir seserys bando savotiškai prisitaikyti prie jiems gyvenimo skirtų sunkumų. Tai pasakojimas ne tiek apie psichologinius sunkumus, kiek apie stiprybes ir atsparumą paauglystėje bei jauno suaugusiojo amžiuje. Filme pinasi drama ir komedija, suskurdama absurdo ir tuo pačiu gilios prasmės jausmą. Filmas žavus jame vaidinančiais aktoriais:  Johnny Depp, Juliette Lewis ir Leonardo DiCaprio, kurio amplua šiame filme tikrai netikėtas.

Jaunas širdyje (Young@Heart) yra 2007 metais Stephen Walker sukurtas dokumentinis filmas apie senų žmonių chorą. Tai nepaprastas choras. Vidutinis choro dalyvių amžius yra 81 metai ir jie dainuoja klasikines roko dainas!

Kodėl būtent šis filmas? Paskutinę paskaitą, kai žiūrėjome filmą “Iris”, iš studentų išgirdau šiek tiek liūdesio ir nerimo, susijusio su senatve, todėl labai norėjosi parodyti ne  vien senatvės blogąją pusę – ligas ir mirtį – bet ir senatvės grožį bei pozityvumą. Būtent toks ir yra šis filmas. Filmas pilnas tikrų paprastų žmonių pasakojimų apie savo gyvenimą, tikrų atradimų, nesuvaidinto humoro, kurio pagrindinis objektas yra mirtis. Filme gražiai atsiskleidžia kiek kitokia seno žmogaus pasaulio suvokimo perspektyva, kuri padeda ramiai priimti savo ligas ir netektis.

Apie šį filmą nesinori daug pasakoti. Tiesiog atidžiai įsiklausykite, ką kalba jo herojai.

Iris yra 2001 metais režisieriaus Richard Eyre sukurtas filmas apie žymios airių kilmės rašytojos Iris Murdoch ir jos vyro John Bayley gyvenimą. Filmas paremtas J.Bayley atsiminimų knyga „Elegija Iris”.

Šis filmas galėtų būti tinkamas dviems klinikinės psichologijos temos. Iš vienos pusės, tai filmas apie senatvę ir Alzheimerio ligą, tačiau, kita vertus, filme svarbi ne tik liga, bet ir buvimas šalia sergančio žmogaus. Todėl siūlau šį filmą būtent temai apie gyvenimą kartu su psichikos liga sergančiu žmogumi.

Filmas Iris yra sudarytas tarsi iš dviejų pjūvių. Pirmasis pasakoja apie Iris ir John jaunystę (vaidina Kate Winslet ir Hugh Bennevill), jų pažintį, sudėtingus santykius, Iris pirmąsias publikacijas. Antroji plotmė – liūdnas pasakojimas apie senatvę, kai Iris suserga Alzheimerio liga (vaidina Judi Dench ir Jim Broadbent). Šioje siužetinėje linijoje rodoma, kaip liga keičia asmenį – talentinga, gyvybinga, temperamentinga Iris virsta bejėge, pasimetusia, nebegalinti ne tik rašyti, bet net ir kalbėti, būtybe. Tai ypač sunku ištverti jos vyrui, visą gyvenimą pragyvenusiame šalia ryškios ir už jį stipresnės žmonos. John  charakteryje atskleisti daugumos su psichikos liga susidūrusių žmonių jausmai – bandymas ligą paneigti, su ja kovoti, sunkumas priimti besikeičiančią žmoną ir šeimos vaidmenis, ambivalencija, pyktis, kaltė, fizinis nuovargis, nesaugumas, liūdesys ir galiausiai kapituliacija prieš ligą, kurią lydi savotiškas susitaikymas.

Vienoje recenzijoje filmas buvo apibūdintas kaip angliškai lėtas ir pilkas. Aš su tuo nesutikčiau. Juk filmo spalvos yra ne tik kino juostoje, bet ir jausmuose, kuriuos filmas palieka.

Prozac Nation sukurtas Elizabeth Wurtzel to paties pavadinimo autobiografinės knygos motyvais. Režisierius Erik Skjoldbjærg, pagrindinį vaidmenį atlieka Christina Ricci.

E.Wurtzel knyga yra gerokai žinomesnė nei filmas. 2001 metais sukurtas filmas niekada taip ir nebuvo išleistas JAV. Filmas susilaukė labai griežtos kritikos. Pavyzdžiui, Rotten Tomatoes puslapyje filmas gavo tik 27% gerų įvertinimų. Filmas labai stipriai kritikuojamas dėl prastos vaidybos, blankaus scenarijaus, perdėtos Prozac‘o reklamos, neišnaudotų galimybių, kurias siūlė knyga.

Iš tiesų, jei reiktų šį filmą rekomenduoti tiesiog žiūrėjimui, aš to nedaryčiau. Tačiau filmas vertingas klinikinės psichologijos temai. Filme gražiai atskleista ne tik depresija, bet ir po ja slypintis ribinis asmenybės sutrikimas su dramatiška nuotakų kaita, egoistišku, blogai valdomu elgesiu, polinkiu į priklausomybes. Puikiai iliustruoti sudėtingi tėvų-vaikų santykiai ir artimųjų nuovargis būti su depresiškais ir emociškai nestabiliais mylimaisiais.

Nuostabus protas (A Beautiful Mind) – tai 2001 m. Ron Howard sukurtas filmas apie Nobelio premijos laureato ekonomikos srityje John Forbes Nash gyvenimą. Filmas buvo pastatytas pagal to paties pavadinimo Sylvia Nasar knygą, kuri 1998 buvo nominuota Pulizer premijai. Pats filmas taip pat susilaukė gerų įvertinimų ir buvo apdovanotas keturiais Oskarais. Filme vaidina tokios žvaigždės kaip Russell Crowe ir Jenniffer Connelly.

Nepaisant bendro teigiamo filmo priėmimo, filmas vertinamas nevienareikšmiškai. Dalis kritikų filmą apibūdina tiesiog kaip sentimentalų, holividišką, „Oskarams skinti” sukurtą produktą. Filmas taip pat susilaukė rimtos kritikos, nes gana smarkiai nukrypsta nuo tikrosios J.F.Nash biografijos.

Pripažįstant šiuos trūkumus, man tai vis tiek vienas gražiausių filmų apie šizofreniją. Pirmiausia dėl to, kad liga čia palyginti nemistifikuojama, o tiesiog pasakojama sergančio žmogaus gyvenimo drama: susimaišiusi fantazija ir realybė, smunkantis darbingumas, blogėjantys tarpasmeniniai santykiai ir pastangos visa tai įveikti. Tai genijaus istorija ir jam buvo labai sunku. O kaip tuomet visa tai išgyvena paprastas žmogus?

Requiem svajonei (Requiem for a Dream) – tai 2000 metais Darren Aronofsky sukurtas filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Ellen Burstyn, Jared Leta, Jennifer Connely ir Marlon Wayans. Filme gvildenama priklausomybės tema, atskleidžiamos įvairios jos formos ir pasekmės, todėl šis filmas dažnai lyginamas su kitais filmais apie narkotikus, tokiais kaip Traukinių žymėjimas (Trainspotting) ar Baimė ir neapykanta Las Vegase (Fear and Loathing in Las Vegas). Tačiau Requiem svajonei nėra vien filmas apie narkotikus. Kaip pabrėžia pats filmo režisierius, pagrindinis filmo tikslas – paskatinti žiūrovą susimąstyti apie priklausomybę apskritai: apie priklausomybę nuo televizoriaus, šokolado, prisiminimų, sekso, sėkmės. Filme naudojama metų laikų tema – vasara, ruduo, žiema – per kurią atsiskleidžia liūdnas priklausomybės progresas. Filmas išsiskiria specifiniu filmavimo ir montavimo stiliumi bei puikiu garso takeliu, kurie sudaro vientisą visumą ir dar labiau pabrėžia filmo tragiką.

Viename iš internetinių komentarų radau šį filmą apibūdintą kaip brutalų. Filmas brutalus ne savo vaizdu, bet savo perduodama žinia, nuo kurios žiūrovas beveik negali pabėgti jos neapmąstęs. Tai filmas, kurį labai sunku vertinti patinka/nepatinka kategorijomis. Kaip teigia kitas internetinis filmo komentatorius – tai filmas be cukraus priedų. Jis gali sukelti keistų potyrių skrandyje, bet tai verta patirti.

Tiltas (The Bridge) – 2006 metais Eric Steel sukurtas dokumentinis filmas apie žmones, kurie 2004 metais pasirinko mirtį nušokdami nuo Auksinių vartų tilto San Franciske, JAV. Auksinių vartų tiltas yra savotiška mirties Meka – per metus čia vidutiniškai įvyksta apie 24 savižudybes. Eric Steel filmuodamas beveik visus metus sugebėjo užfiksuoti 23 savižudybės aktus. Savo filme jis bando atskleisti ir suvokti patį savižudybės fenomeną, asmens pasirinkimą, kalbasi su nusižudžiusiųjų šeimos nariais, savižudybių liudininkais ir bandžiusiais žudytis, bet išgyvenusiais žmonėmis.

Filmas sukrečia savo realumu ir idėja. Eric Steel buvo kritikuojamas, kad metus laiko slapta filmavo tiltą ir kaip ir nepadarė nieko, kad įsikištų ir užkirstų kelią bent daliai iš įvykusių savižudybių. Kita vertus, režisierius argumentavo, jog viešumas ir žinojimas, kad tiltas yra filmuojamas, galėjo tik dar labiau padidinti savižudybių skaičių, pritraukti daugiau demonstratyvių bandymų. Filme juntama savotiška pagarba asmens sprendimui nusižudyti. Šis žingsnis nekvestionuojamas. Tiesiog pasakojamos savižudybę pasirinkusių žmonių istorijos paliekant mums patiems susimąstyti, ką buvo galima daryti kitaip.

Filmas „O kaip Bobas?” (What about Bob?) pasakoja komišką paciento, turinčio krūvą nusiskundimų pačiomis įvairiausiomis nerimo reakcijomis, ir jo psichoterapeuto santykių istoriją. Skirtingai nuo filmų, kuriuos jau žiūrėjome šio kurso metu, šis filmas neišsiskiria ypatinga menine verte ir yra tiesiog smagi šeimos komedija. Filmas buvo suskurtas 1991, jį režisavo Frank Oz. Filme pagrindinius vaidmenis atlieka Bill Murray ir Richard Dreyfuss.
Click to continue »

Prisukamas apelsinas (A Clockwork Orange) – 1971m. Stanley Kubrick filmas, sukurtas pagal to paties pavadinimo Anthony Burgess futuristinį satyrinį romaną. Pagrindinį vaidmenį filme atlieka Malcolm McDowell.

Sunku šį filmą trumpai apibūdinti. Tai satyrinis, dekoratyvus, simbolių prikaišiotas ir paauglių žargonu pasakojamas pasakojimas apie delikventinį elgesį, smurtą, visuomenės bandymus su tuo kovoti, moralę ir dehumanizaciją, elgesio terapiją, neaiškias gėrio ir blogio ribas. 

“Prisukamas apelsinas” nėra filmas, kurį lengva žiūrėti, jis palieka sumaištį, kuri skatina mąstyti. Turbūt dėl to ir pasaulyje filmas vertinamas kontraversiškai. Vos išleistas filmas susilaukė teigiamų kritikų vertinimų, šiuo metu yra įtrauktas į kultinių visų laikų filmų sąrašą. Tačiau filmas taip pat buvo uždraustas Didžiojoje Britanijoje dėl perdėto žiaurumo ir smurto scenų, kurios sukėlė jas kopijuojančių paauglių nusikaltimų bangą. Iš tiesų filme labai gerai atskleistas asocialiam asmenybės sutrikimui būdingas elgesys. Tačiau filmas sukrečia ne tiek įtikinamu pagrindinio veikėjo charakteriu, kiek labai aiškiu dabartinės visuomenės atspindžiu, nuo kurio darosi sunku, gėda ir bejėgiška. Tiesiog reikia jį pažiūrėti.

Karalius žvejys (The Fisher King) – 1991 metais Terry Gilliam režisuotas filmas, pasakojantis dviejų gyvenime pasimetusių žmonių istoriją. Filme vaidina tokios žvaigždės kaip Jeff Bridge, Robin Williams, Mercedes Ruehl ir kt.

Šį filmą rekomenduoju temai apie psichikos sveikatą, normą ir patologiją. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad net filmo žanras – komedija / drama – rodo tą keistą reliatyvumą ir išplaukusias ribas, kurios būdingos ir sveikumui/nesveikumui. Tai filmas apie kaltę ir atleidimą, apie gelbėjimą ir išsigelbėjimą, norą padėti sau ir kitiems, psichikos ligomis sergančiųjų poreikius ir … Gralio paieškas.

Kalbant apie tai, ko iš filmo galima pasimokyti, filme rodomos dvi reakcijos į reikšmingą traumuojantį įvykį: užsitęsęs potrauminis stresas ir iš jo išsivystęs adaptacijos sutrikimas, lydimas probleminio alkoholio vartojimo, suicidinių tendencijų ir nepertraukiamos eigos katatotinė šizofrenija. Tačiau filme labai aiškiai juntama idėja, kad ne liga svarbiausia, o paprastas rūpestis vienas kitu.

Psichologinių filmų retrospektyvą pradės Milos Forman 1975 metais sukurtas filmas “Skrydis virš gegutės lizdo” (One Flew Over the Cuckoo’s Nest), paremtas Ken Kesey tokio pat pavadinimo romanu. Šis filmas pradeda kursą ne vien dėl to, jog jis yra apie psichiatrinę ligoninę, kad jis buvo įvertintas net penkiais Oskarais (geriausias aktorius, geriausia aktorė, geriausias režisierius, geriausias scenarijus, geriausias filmas) ar yra įtrauktas į geriausių visų laikų filmų sąrašą. Šis filmas pirmiausia yra svarbus klinikinės psichologijos istorijai, nes atkreipė dėmesį į sąlygas ir elgesį psichiatrinėse ligoninėse, sukėlė socialinę reakciją, kuri davė postūmį deinstitualizacijos judėjimui. Filmas atspindi 6-tajame – 7-tajame dešimtmetyje populiarias antipsichiatrijos idėjas. Plačiau apie laikmetį ir antipsichiatriją galima rasti šioje nuorodoje.

Klinikinės psichologijos kursui svarbu ypač turtingai atskleisti ligoninės pacientų ir personalo charakteriai, savotiška jų adaptacija prie gyvenimo ligoninėje, pasyvumas ir baimė kažką keisti. Filme rodoma psichiatrijos stacionaro rutina, kuri daugeliu požiūriu išlieka panaši ir šiandien. Filme taip pat galima stebėti įvairius gydymo metodus: senosios kartos neuroleptikus ir jų šalutinius poveikius, elektrotraukulinę terapiją ir galiausiai lobotomiją.  Filmo siužetui svarbi grupinė terapija, kuri čia ne tiek gydymo metodas, kiek priemonė slaugytojos Ratched galiai demontruoti. Visą filmą kvestionuojama riba tarp gydymo metodo, taisyklių ir spontaniškumo, individualumo, laisvės.

Man atrodo, kad šiam filmui ypač tinka komentaras, kurį tiesiog radau internete: “poetiška, stipru, paprasta”.