Gražus straipsnis apie buvimą su klientu ir egzistencinę terapiją: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-09-16-robertas-petronis-svarbiausia-is-tikruju-dometis-zmogumi-kuris-kreipesi-pagalbos/3610
Įdomūs svarstymai apie tai, kuo skiriasi ir kuo yra panašūs gydymas antidepresantais ir psichoterapija - http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-11-11-fredrik-svenaeus-asmenybes-pasikeitimo-etika-tapimas-savimi-gydantis-antidepresantais-ar-psichoterapija/52907
Aušra Gradickienė, Inga Rusinaite-Vaitkuvienė, Karolina Aliukaitė
Violet Oaklander gimė JAV Masačiusetso valstijoje, Kembridžo mieste, užaugino tris vaikus. Apsigynusi du magistro diplomus, vieną iš santuokos, šeimos ir vaiko konsultavimo, kitą iš specialaus emociškai sutrikusių ir mokymosi negalią turinčių vaikų mokymo, knygos autorė gavo psichologijos mokslų daktaro laipsnį, daug važinėjo vesdama mokymus apie darbą su vaikais. Patirtį V. Oaklander sukaupė mokydama emociškai sutrikusius vaikus, privačios praktikos metu (Oaklander, 2007). Išleido dvi knygas: „Langas į vaiko pasaulį“ ir „Paslėpti lobiai: žemėlapis į vaikų vidinę saviraišką“. Taip pat parašė keletą žurnalų straipsnių ir knygų skyrių, įrašė garso ir vaizdo įrašų apie psichoterapinį darbą su vaikais . Click to continue »
Sonata Jucevičiūtė, Ramunė Gedgaudaitė, Toma Kazlauskaitė
Knygos autorė baigė psichologijos studijas Adomo Mickevičiaus universitete, Poznanėje. Specializacija – klinikinė psichologija. Šiuo metu dirba psichologijos profesore pedagoginės psichologijos institute (PWSC Leszne). Taip pat skaito paskaitas apie pasakų terapiją daugelyje Lenkijos universitetų. M. Molicka – europos psichologinės sveikatos draugijos narė, daugelio mokslinių ir populiariųjų publikacijų autorė. Daug metų dirba vaikų psichologe medicinos įstaigoje, kur jos pagrindinis darbas – pasakų terapijos taikymas. Click to continue »
Viktorija Meščeriakova, Marija Petkutė, Agnė Dumbliauskaitė
Donaldas Woodsas Winnicottas (1896-1971) – visame pasaulyje pripažintas britų psichiatras, psichoanalitikas ir pediatras, dukart tapęs Britų psichoanalizės draugijos prezidentu. Labiausiai vertinamas už didžiulį indėlį aiškinant žmogaus raidos ypatumus, remiantis visapusiškais klinikiniais darbais su kūdikiais ir vaikais (Wikipedia, 2010). Click to continue »
Agnė Neiberkaitė, Inga Paliūnaitė, Tomas Savickas
C. E. Moustakas garsus amerikiečių psichologas, gimęs 1923 metais. Vienas humanistinės psichologijos pradininkų. C. Moustakas buvo pirmųjų susitikimų ir konferencijų, skatinusių humanistinės psichologijos, kaip naujo ir įtakingo judėjimo, atsiradimą, vienas organizatorių. Jis dalyvavo steigiant Seibrucko institutą – vieną žymiausių pasaulyje humanistinės psichologijos tyrimų ir mokymų centrų. Click to continue »
Indrė Narkevičiūtė, Justina Vasiliauskienė, Rūta Černiauskaitė
I. D. Yalom – vienas garsiausių šiuolaikinės psichoterapijos atstovų, fundamentalių veikalų skirtų grupinei ir egzistencinei psichoterapijai, autorius. Gimęs 1931 birželio 13-ąją, Vašingtone, Kolumbijos apygardoje. Augo žydų emigravusių iš Rusijos šeimoje. Nors tėvai nebuvo išsimokslinę, tačiau dar būdamas vaikas labai kaprizingai susidomėjo grožine literatūra, kuri jam buvo įkvėpimo ir išminties šaltinis. Click to continue »
Gintarė Balodytė, Eglė Minkštimaitė, Jūratė Pranculytė
Psichoanalitinis požiūris į šizofreniją
H. Spotniz – moderniosios psichoanalizės pradininkas, šizofreniją įvardija kaip „psichologiškai grįžtantį sutrikimą“ (psychologically reversible disorder). Psichoanalizė negali išgydyti šizofrenijos, tačiau ji gali padėti pacientui sugrįžti į normalumo būseną ir sujungti asmenybę į visumą. Click to continue »
Justina Čepulytė, Dovilė Rupeikaitė, Vytautė Povilanskaitė
Lenkų psichiatras Antoni Kepinski gimė 1918 metų lapkričio 16 d. Dolinoje (Ukraina). Mirė Krokuvoje (Lenkija) sulaukęs vos 54 metų, 1972 metų liepos 8 dieną. Mokėsi Krokuvoje, baigė vieną geriausių humanitarinio profilio vidurinių mokyklų Lenkijoje – Bartłomiej Nowodworski vidurinę mokyklą. Nuo 1936 metų pradėjo studijuoti mediciną Jogailaičio Universitete, tačiau Antrojo Pasaulinio karo pradžioje tapo Lenkų Armijos savanoriu. Kai Lenkiją užgrobė Vokiečių kariuomenė, jis pabėgo į Vengriją, kur buvo sulaikytas. 1940 metais jis suorganizavo pabėgimą į Prancūziją ir paskui į Ispaniją, tačiau buvo sučiuptas ir uždarytas į Miranda del Erbo koncentracijos stovyklą Ispanijoje. Paleistas sugrįžo į Didžiąją Britaniją. Ten, Edinburgo universitete, baigė medicinos studijas 1946 metais. Netrukus grįžo į Lenkiją ir Medikų Kolegijos Krokuvos Psichiatrijos Klinikoje ėmėsi psichiatrijos. Koncentracijos lagerio patirtis jį smarkiai sukrėtė, jis dalyvavo reabilitacijos programoje likusiems gyviems Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniams. Toji skausminga patirtis atsispindi ir daugelyje jo mokslinių darbų, kaip ir knygoje „Gyvenimo ritmas“. Click to continue »
Aistė Navakauskaitė, Simona Kairytė, Rolandas Astrauskas
Rollo May gimė 1909 metais JAV Ados mieste Ohajo valstijoje. Šio žymaus egzistencialisto vaikystė buvo ypač sunki, nes tėvai daug konfliktuodavo, o galiausiai ir išsiskyrė. Sesuo sirgo šizofrenija. Rollo May studijavo Mičigano universitete, tačiau buvo išmestas dėl dalyvavimo radikalaus studentų žurnalo veikloje. Vėliau baigė studijas Oberlino universitete, kur įgijo humanitarinio bakalauro laipsnį. Baigęs studijas, Rollo nusprendė keliauti į Europą, kurioje praleido daug laiko, lankydamas Vidurio ir Rytų Europos valstybes. Graikijoje, Anatolijos universitete jis trejus metus dėstė anglų kalbą studentams. Tuo pat metu jis pradėjo domėtis menu, ėmė tapyti. Click to continue »
Paukštukas (Birdy) 1984 metais Alan Parker sukurtas filmas, kuriame gvildenamos draugystės, karo ir jo pasekmių fizinei ir psichikos sveikatai temos. Pagrindinius vaidmenis atlieka Matthew Modine ir Nicolas Cage.
Paukštuką (Birdy) pirmą kartą pažiūrėjau dar studijuodama bakalauro studijose ir tai buvo vienas pirmųjų filmų, nuo kurių prasidėjo mano domėjimasis psichikos sutrikimų vaizdavimu kine. Nors, kaip ir daugelyje filmų, šiame filme į psichikos ligas žiūrima šiek tiek mistifikuotai ir romantizuotai, klinikinės psichologijos temai filmas yra naudingas. Pagrindinis filmo veikėjas Paukštukas (Birdy) pasižymi keistu potraukiu paukščiams ir nuo paauglystės balansuoja ant sutrikimo ribos, rizikuodamas prarasti objektyvų santykį su realybe. Šią trapią ribą galutinai sulaužo Vietnamo karas. Po tragiškų patyrimų karo veiksmuose Paukštukas (Birdy) visiškai pasineria į savo keistą vidinį pasaulį ir yra sukaustomas katatoninės būsenos. Pagrindinis filme keliamas klausimas – ar rūpestingas žmogiškas ryšys gali padėti iš šios būsenos sugrįžti. O juk dažnai nuo tikėjimo santykių galia ir prasideda psichologinė pagalba sunkiausių psichikos sutrikimų atvejais.
Indrė Kazlauskaitė, Birutė Juodišiūtė, Toma Balčiūnaitė
Karlas Rodžersas (1902–1987)- vienas įtakingiausių humanistinės psichologijos atstovų. Jis paliko ženklų įnašą psichoterapijoje, mokyme, konsultavime, konfliktų sprendime. Iki šiol jo darbai, mintys analizuojamos, jomis savo darbe vadovaujasi daugybė psichologijos, švietimo sričių specialistų. Click to continue »
Kazakevičiūtė Aistė, Ramanauskaitė Julija, Venskutė Rasa
Vokiečių psichologas, psichoanalitikas, taip pat astrologas ir autorius, Fritzas Riemannas, gimė 1902 metų rugsėjo 12 dieną Chemnitze, turtingoje buržuazinėje šeimoje. Motinos nesugebėjimas leisti trims sūnums tapti vyrais ir netikėta tėvo mirtis turėjo stiprios įtakos Fritzo Riemanno gyvenimo suvokimui. Baigęs abitūros egzaminus, Fritzas pradėjo Miunchene studijuoti psichologiją. Tačiau studijos Miunchene jį nuvylė. Privačiai studijuodamas ieškojo žinių, kurių nerado universitete. Maždaug tuo pat metu Fritzas Riemannas susidūrė su psichoanalize ir astrologija. Tai buvo ryšys, kurio jis vėliau siekė visą gyvenimą. Jis rado, ko ieškojo. Pirmąkart jis ėmė aiškiai įsivaizduoti profesinę veiklą, kuri galėtų atitikti jo gabumus ir polinkius. 1934 metais Fritzas nuvyko į Leipcigą, kur pradėjo mokytis pas astrologą Herbertą Freiherrą von Klosklerį ir psichoanalitikę Theresą Benedek. Firtzas Riemannas tęsė mokslus Berlyno psichoanalitikos institute. Už jo egzamino darbą, kuriame buvo aprašytas pacientės, patiriančios įkirius isteriško verksmo priepuolius, gydymas, jis gavo tarptautinę premiją. Click to continue »
Būdaitė Raminta, Greibutė Agnė, Kasparaitytė Neringa
Yves Dalpé – Kvebeke (Kanada) dirbantis psichologas ir klinikinis seksologas. Jis yra Kvebeko psichologų asociacijos (KPA), Amerikos psichoterapijos asociacijos (American Group Psychotherapy Association) ir Seksualumo mokslinių tyrimų draugijos (Society for the Scientific Study of Sexuality) narys. 1984 metais San Francisko „Žmonių seksualumo tyrimų institute“, Kalifornijoje, įgijęs seksologijos daktaro laipsnį pradėjo aktyvią darbo praktiką. Y. Dalpé pastaruosius 30 metų veda viešas paskaitas, konferencijas ir rašo į profesinius žurnalus apie poros tarpusavio santykius ir meilę. Savo darbe taiko santuokos terapiją, kuri yra veiksmingas vaistas nuo liūdesio, kurį sukelia krizė dėl neištikimybės. Click to continue »
Enrika Sinkevičiūtė ir Živilė Čiupkevičiūtė
Biografija
Baranauskaitė Eglė, Kairytė Laura, Matonytė Monika
Eric Berne – transakcinės analizės pradininkas, gimęs 1910 metų gegužę Monrealyje, Kanadoje kaip Eric Leonard Bernstein, bendrosios praktikos gydytojo Davido Hiller Bernstein ir profesionalios rašytojos ir redaktorės Saros Gordon Bernstein šeimoje, kurie emigravo į Kanadą iš Lenkijos ir Rusijos. Click to continue »
Aušra Kalnikaitė, Mindaugas Naudžiūnas
Apie autorių
Claude M. Steiner gimė 1935 metais Prancūzijoje, vaikystę praleido Meksikoje, 1952 metais atvyko studijuoti inžineriją į Kaliforniją, tačiau po penkerių metų sutiko transakcinės analizės teorijos sukūrėją Eric Berne ir tapo jo mokiniu. 1965 metais, Steiner tapo klinikinės psichologijos daktaru, ilgainiui ir Berne kolega, bendradarbiu, draugu bei Tarptautinės transakcinės analizės asociacijos vienu iš įkūrėjų (1969). Nuo 1970 iki šiol užsiima privačia praktika. 1971 ir 1980 metais gavo Eric Berne mokslo premijas.
Gabija Baldauskaitė, Kristina Kerpytė
Inger Anneberg – danų tautybės rašytoja ir žurnalistė. Ji gimė 1956 m. Šiuo metu gyvena Oderio mieste su taip pat žurnalisto profesiją pasirinkusiu vyru I. Saliamonu. Jie turi tris vaikus – Niną, Troelį ir Viktoriją. Oderyje I. Anneberg yra įkūrusi ir savo įmonę. Šios įmones tinklalapyje žurnalistė pasakoja apie didelę meilę savo šeimai, namams, kelionėms bei darbui. Click to continue »
Laura Petkevičiūtė, Eglė Kuprytė ir Sandra Mazilevskytė
Alfredas Adleris (1870-1937) buvo austrų medicinos daktaras ir psichologas. Jis geriausiai žinomas kaip Individualiosios psichologijos pradininkas. Click to continue »
Ieva Bilytė, Julija Ladigaitė, Kristina Kraskauskaitė
Apie autorių
Viktoras Emilis Franklis – tai žmogus, padaręs didžiulę įtaką psichologijos mokslui. Tačiau niekada negalima atsieti jo darbų, mokslinių pasiekimų nuo praktikos – žmonių gyvenimo keitimo. Click to continue »
Kotryna Mažikytė ir Jolanta Jakutonytė
Aaron Temkin Beck – žymus Amerikos psichiatras. Gimė 1921 m. liepos 18 d. Rod Ailende, Amerikoje. Buvo jauniausias vaikas šeimoje. Vaikystėje Beck jautėsi esąs kvailas ir nekompetentingas, tačiau būtent tada jis ėmė mokytis, kaip įveikti savo baimes ir problemas kognityviai, kas ir tapo vėliau jo sukurtos teorijos ir terapijos pagrindu. Baigęs mokyklą, mokėsi Brown‘o universitete, vėliau – Yale medicinos mokykloje. 89-rių metų sulaukęs Beck šiuo metu yra Savižudybių Prevencijos ir Gydymo Centro direktorius. Jis žinomas kaip plačiai naudojamų Beck’o depresijos bei nerimo inventorių, Beck’o beviltiškumo skalės sudarytojas. Karjeros pradžioje buvęs psichoanalitiku, Beck yra kognityvinės terapijos, už kurią 2006 m. gavo Lasker’o apdovanojimą, kūrėjas (Famous psychologists, 2010). Click to continue »
Agnė Misevičienė, Vytenis Misevičius, Ugnė Paukštė
Paul Stallard – žymus Didžiosios Britanijos psichologas, jau 30 metų dirbantis su vaikais ir paaugliais. Pradėjo dirbti 1980 m., baigęs klinikinės psichologijos studijas Birmingemo universitete Didžiojoje Britanijoje. 1988 m. perėjo dirbti į Bath miesto Karališkosios ligoninės Vaiko ir šeimos psichiatrijos skyrių. Šiuo metu Paul Stallard yra Vaiko ir šeimos psichinės sveikatos profesorius Bath universitete ir klinikinės psichologijos konsultantas psichikos sveikatos srityje bei vadovauja tyrimams, kuriais siekiama nustatyti kognityvinės ir elgesio terapijos efektyvumą gydant potrauminio streso sutrikimus. Autorius daugelyje profesinių žurnalų yra publikavęs daugiau kaip penkiasdešimt mokslinių straipsnių ir yra įsitraukęs į mokyklose įkurtų kognityvinės ir elgesio terapijos programų nerimui ir depresijai vertinimą Jungtinėje Karalystėje ir užsienyje. Click to continue »
Živilė Išganaitytė, Vaida Raudonytė, Gintarė Raštutytė
Erichas Fromas (1900 – 1980) – vienas iš neofroidizmo ir froidomarksizmo filosofinių srovių kūrėjų. Žmogus sukūręs radikalaus humanizmo teoriją. E. Fromas gimė Frankfurte prie Maino, žydų ortodoksų šeimoje. Jo motina, buvo iš Rusijos emigravusio rabino duktė. Ericho tėvas Naftali irgi buvo rabinų sūnus bei anūkas. Tad nuo pat gimimo jį supo patriarchinė-ikikapitalistinė kultūrinė aplinka.
Lina Jonynaitė, Tadas Klimauskas, Lina Motiejauskienė
Info apie autorių, trumpas jo biografijos pristatymas
Viktoras E. Franklis (1905-1997) buvo Vienos universiteto neurologijos ir psichiatrijos profesorius. Būdamas gimnazistas susirašinėjo su Freudu, žavėjosi A. Adleriu, tačiau vėliau atsiribojo nuo abiejų autoritetų, nes juos laikė per daug redukcionistais. Ketvirto dešimtmečio pradžioje sukūrė savo psichoterapinį metodą, kurį pavadino logoterapija ir egzistencine analize (Jancsy, 2005). Antrojo pasaulinio karo metu buvo įkalintas nacių koncentracijos stovykloje, kur praleido 3 metus ir šis laikas lėmė jo pagrindinių idėjų ir terapinės krypties atsiradimą (Runyon, 2010). Click to continue »
Dovilė Kalkauskaitė, Laura Kuliešiūtė, Rūta Maziliauskaitė
,,Mes susiduriame su intelektiniu iššūkiu. Mes tampame tyrinėtojais, įsitraukusiais į didžiausią ir sudėtingiausią ieškojimą- žmogaus dvasios raidos ir palaikymo ieškojimą. Ranka rankon su pacientais mes mėgaujamės didelių atradimų malonumu – tai ,,aha” patyrimas, kai nesugretinami fragmentai staiga darniai susieina. Kartais mes esame lyg pribuvėjos gimstant kažkam naujam, išsilaisvinančiam ir iškeliančiam‘‘ (Yalom, 2007, p.249). Click to continue »
Sandra Timonina, Justina Vyšniauskaitė, Kristina Lukošiūtė
Knygos autorius, Finn Skarderud, gimė 1956 metais, pietryčių Norvegijoje. 1982 metais baigė medicinos universitetą Osle ir specializavosi į psichiatriją. Visus šiuos metus autoriaus pagrindinė nagrinėjama sritis yra valgymo sutrikimai. Šis jo „varikliukas“ išgarsino jį tarptautiniu mastu. Click to continue »
2011 m. gegužės 26 – 29 d. Birštone vyks teorinis – praktinis seminaras “Atleidimo fenomenas gyvenime ir psichoterapijoje”. Seminaro dalyviai turės galimybę susipažinti su įvairiomis atleidimo sampratomis praktinio darbo kontekste. Į seminarą kviečiame visus besidominčius.
Seminaro vedančioji – Julija Abakumova – Kočiūnienė (Birštonas), egzistencinė psichoterapeutė, HEPI dėstytoja.
Seminaras vyks rusų kalba.
Dalyvavimo seminare mokestis – 260 Lt (be pragyvenimo ir nakvynės išlaidų); besimokantiems HEPI bei aukštųjų mokyklų dieninių studijų studentams – 230 Lt.
Paraiškos (vardas, pavardė; profesija; pašto ir elektroninis adresas; telefonas) priimamos iki gegužės 23 d. elektroniniu paštu: rimask@parkas.lt ; hepi@tdd.lt arba tel. (8~319) 56772; (8~687) 17336.
2011 m. balandžio 7 – 10 d. Birštone vyks praktinis seminaras “Motina/Duktė prieš Raganas”. Seminaro dalyviai turės galimybę susipažinti su mitologinių ir istorinių siužetų panaudojimu moterų-vyrų santykių psichoterapijoje. Darbas vyks psichodramos grupės kontekste. Į seminarą kviečiame visus besidominčius psichoterapijos ir mitologijos sąsajomis.
Seminaro vedantysis – Viesturs Rudzitis (Ryga), gydytojas, šeimos psichoterapeutas, žinomas psichodramos specialistas, Rygos Dailės teatro konsultantas, keletos knygų autorius, HEPI dėstytojas.
Seminaras vyks rusų kalba.
Dalyvavimo seminare mokestis – 260 Lt (be pragyvenimo ir nakvynės išlaidų); besimokantiems HEPI bei aukštųjų mokyklų dieninių studijų studentams – 230 Lt.
Paraiškos (vardas, pavardė; profesija; pašto ir elektroninis adresas; telefonas) priimamos iki balandžio 4 d elektroniniu paštu rimask@parkas.lt ; hepi@tdd.lt arba tel. (8~319) 56772; (8~687) 17336.
2011 m. vasario 11 – 13 d. Birštone vyks praktinis seminaras „Įvadas į biblioterapiją“ (psichoterapinės grupės kontekste). Jis skirtas visiems besidomintiems įvairaus pobūdžio literatūros naudojimu praktiniame konsultavimo ir psichoterapijos darbe.
Seminaro vedantysis – Aleksandras Alekseičikas, gydytojas psichoterapeutas, Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichoterapijos skyriaus vadovas, HEPI dėstytojas.
Seminaras vyks rusų kalba.
Dalyvavimo seminare mokestis – 260 Lt (be pragyvenimo ir nakvynės išlaidų); besimokantiems HEPI bei aukštųjų mokyklų dieninių studijų studentams – 230 Lt.
Paraiškos (vardas, pavardė; profesija; pašto ir el. adresas; telefonas) priimamos elektroniniu paštu: rimask@parkas.lt ; hepi@tdd.lt arba tel. (8~319) 56772; (8~687) 17336 iki vasario 7 d.
Mary ir Max (Mary and Max) – tai 2009 metais Adam Elliot sukurtas animacinis filmas apie neįprastą aštuonmetės mergaitės iš Australijos ir 44 metų Aspergerio sindromu sergančio nutukusio niujorkiečio žydo draugystę. Filmas skaidrus ir tragikomiškas, beveik nespalvotas, tačiau paliekantis gilų emocinį įspūdį.
Klinikinės psichologijos temai filmas naudingas tuo, kad su sveiko humoro doze čia kalbama apie labai skaudžius dalykus – apleistumą, keistumą, atskirtį, šeimos problemas, depresiją, nerimą, priklausomybes, savižudybę, autizmą. Taigi filme rodomas sutrikimų spektras yra didelis. Apie sutrikimus čia kalbama įdedant juos į kasdienybę, tokiu būdu tarsi pabrėžiant, kad įvairios psichikos sveikatos problemos nėra išskirtys, bet su jomis susiduria daugelis žmonių.
Nors filmo anotacijose tai nėra pabrėžiama, aš prie filme nagrinėjamų temų sąrašo pridėčiau dar vieną temą – tapimą psichologu. Filme netiesiogiai keliamas klausimas apie tapimo psichologu motyvaciją, problemas ir pažeidžiamumą, klaidas, iš kurių verta pasimokyti. Centrinė filmo ašis yra santykis tarp dviejų žmonių, kuris yra svarbiau už bet kokias psichologijos teorijas – tačiau iki šio atradimo kelias gali būti labai ilgas…
Sunku surasti filmų, kuriuose būtų giliai nagrinėjami psichologiniai sunkumai vaikystėje. Filmas, kurį siūlau šiai paskaitai, taip pat tik iš dalies atitinka paskaitos temą. What’s Eating Gilbert Grape yra 1993 metais Lasse Hallström sukurtas filmas, kuriame pasakojama ne tiek vaikų, kiek visos šeimos istorija, kurioje skirtingo amžiaus broliai ir seserys bando savotiškai prisitaikyti prie jiems gyvenimo skirtų sunkumų. Tai pasakojimas ne tiek apie psichologinius sunkumus, kiek apie stiprybes ir atsparumą paauglystėje bei jauno suaugusiojo amžiuje. Filme pinasi drama ir komedija, suskurdama absurdo ir tuo pačiu gilios prasmės jausmą. Filmas žavus jame vaidinančiais aktoriais: Johnny Depp, Juliette Lewis ir Leonardo DiCaprio, kurio amplua šiame filme tikrai netikėtas.
Kodėl svarbu skirti pakankamai dėmesio vaikų problemoms? Praktiškai visos psichologinės teorijos, pavyzdžiui, psichodinaminė, elgesio, kognityvinė ir kt., ar net ir biologinės teorijos pripažįsta, kad vaikystės patyrimas ir vystymasis yra nepaprastai reikšmingi suaugusiojo psichikos sveikatai. Tačiau vaikai turi mažiau galimybių gauti psichologinę, socialinę ar materialinę pagalbą, nes yra priklausomi nuo suaugusiųjų. Dažnai tai, ar vaikui bus suteikta pagalba, daugiausiai priklauso nuo suaugusiųjų – tėvų, mokytojų, mokyklos psichologų dėmesio ir supratingumo, nei nuo realaus vaiko problemų lygio. Click to continue »
Jaunas širdyje (Young@Heart) yra 2007 metais Stephen Walker sukurtas dokumentinis filmas apie senų žmonių chorą. Tai nepaprastas choras. Vidutinis choro dalyvių amžius yra 81 metai ir jie dainuoja klasikines roko dainas!
Kodėl būtent šis filmas? Paskutinę paskaitą, kai žiūrėjome filmą “Iris”, iš studentų išgirdau šiek tiek liūdesio ir nerimo, susijusio su senatve, todėl labai norėjosi parodyti ne vien senatvės blogąją pusę – ligas ir mirtį – bet ir senatvės grožį bei pozityvumą. Būtent toks ir yra šis filmas. Filmas pilnas tikrų paprastų žmonių pasakojimų apie savo gyvenimą, tikrų atradimų, nesuvaidinto humoro, kurio pagrindinis objektas yra mirtis. Filme gražiai atsiskleidžia kiek kitokia seno žmogaus pasaulio suvokimo perspektyva, kuri padeda ramiai priimti savo ligas ir netektis.
Apie šį filmą nesinori daug pasakoti. Tiesiog atidžiai įsiklausykite, ką kalba jo herojai.
Daugeliui jaunų žmonių senatvė yra susijusi su tam tikromis baimėmis (pavyzdžiui, tapsiu kretantis ir nusišnekantis). Kiek šios baimės yra pagrįstos? Senatvė iš tiesų yra susijusi su fiziologiniais pokyčiais, kuriuos taip pat gali lydėti emociniai ir kognityviniai pokyčiai. Tačiau senatvę lydintys pokyčiai jaunų žmonių dažnai yra pervertinami. Greičiausiai būtent dėl vidinio žmonių nesaugumo, seni žmonės dažnai yra negerbiami ir ignoruojami. Daugelis senų žmonių problemų ir patyrimo yra tiesiog “nurašoma” senam amžiui. Toks apibendrinimas nėra teisingas, nes seni žmonės iš kitų amžiaus grupių kaip tik ir išsiskiria savo individualumu, kurį lemia labai skirtinga gyvenimiška patirtis. Pavyzdžiui, kūdikis didele dalimi elgiasi vedamas įgimtų instinktų, tuo tarpu žmogui augant vis daugiau elgesio elementų atsiranda dėl jo sąveikos su aplinka. Taigi galima sakyti, kad sename žmoguje yra kaip niekad daug žmogaus. Sakydami, jog žmogus yra tiesiog senas, ignoruojame to žmogaus jausmus ir poreikius. Click to continue »
Iris yra 2001 metais režisieriaus Richard Eyre sukurtas filmas apie žymios airių kilmės rašytojos Iris Murdoch ir jos vyro John Bayley gyvenimą. Filmas paremtas J.Bayley atsiminimų knyga „Elegija Iris”.
Šis filmas galėtų būti tinkamas dviems klinikinės psichologijos temos. Iš vienos pusės, tai filmas apie senatvę ir Alzheimerio ligą, tačiau, kita vertus, filme svarbi ne tik liga, bet ir buvimas šalia sergančio žmogaus. Todėl siūlau šį filmą būtent temai apie gyvenimą kartu su psichikos liga sergančiu žmogumi.
Filmas Iris yra sudarytas tarsi iš dviejų pjūvių. Pirmasis pasakoja apie Iris ir John jaunystę (vaidina Kate Winslet ir Hugh Bennevill), jų pažintį, sudėtingus santykius, Iris pirmąsias publikacijas. Antroji plotmė – liūdnas pasakojimas apie senatvę, kai Iris suserga Alzheimerio liga (vaidina Judi Dench ir Jim Broadbent). Šioje siužetinėje linijoje rodoma, kaip liga keičia asmenį – talentinga, gyvybinga, temperamentinga Iris virsta bejėge, pasimetusia, nebegalinti ne tik rašyti, bet net ir kalbėti, būtybe. Tai ypač sunku ištverti jos vyrui, visą gyvenimą pragyvenusiame šalia ryškios ir už jį stipresnės žmonos. John charakteryje atskleisti daugumos su psichikos liga susidūrusių žmonių jausmai – bandymas ligą paneigti, su ja kovoti, sunkumas priimti besikeičiančią žmoną ir šeimos vaidmenis, ambivalencija, pyktis, kaltė, fizinis nuovargis, nesaugumas, liūdesys ir galiausiai kapituliacija prieš ligą, kurią lydi savotiškas susitaikymas.
Vienoje recenzijoje filmas buvo apibūdintas kaip angliškai lėtas ir pilkas. Aš su tuo nesutikčiau. Juk filmo spalvos yra ne tik kino juostoje, bet ir jausmuose, kuriuos filmas palieka.
Psichikos ligos veikia ne vien patį sergantį asmenį, bet taip pat su juo gyvenančius artimuosius, draugus, globėjus. Todėl svarbu į psichikos sutrikimus žvelgti ne vien iš sergančiojo, bet taip pat iš artimųjų pozicijos, nes tik taip galima suprasti, kokios pagalbos reikia sergančiam asmeniui ir jo šeimai. Apie šeimą svarbu kalbėti dėl dviejų priežasčių: Click to continue »
Prozac Nation sukurtas Elizabeth Wurtzel to paties pavadinimo autobiografinės knygos motyvais. Režisierius Erik Skjoldbjærg, pagrindinį vaidmenį atlieka Christina Ricci.
E.Wurtzel knyga yra gerokai žinomesnė nei filmas. 2001 metais sukurtas filmas niekada taip ir nebuvo išleistas JAV. Filmas susilaukė labai griežtos kritikos. Pavyzdžiui, Rotten Tomatoes puslapyje filmas gavo tik 27% gerų įvertinimų. Filmas labai stipriai kritikuojamas dėl prastos vaidybos, blankaus scenarijaus, perdėtos Prozac‘o reklamos, neišnaudotų galimybių, kurias siūlė knyga.
Iš tiesų, jei reiktų šį filmą rekomenduoti tiesiog žiūrėjimui, aš to nedaryčiau. Tačiau filmas vertingas klinikinės psichologijos temai. Filme gražiai atskleista ne tik depresija, bet ir po ja slypintis ribinis asmenybės sutrikimas su dramatiška nuotakų kaita, egoistišku, blogai valdomu elgesiu, polinkiu į priklausomybes. Puikiai iliustruoti sudėtingi tėvų-vaikų santykiai ir artimųjų nuovargis būti su depresiškais ir emociškai nestabiliais mylimaisiais.
Nuostabus protas (A Beautiful Mind) – tai 2001 m. Ron Howard sukurtas filmas apie Nobelio premijos laureato ekonomikos srityje John Forbes Nash gyvenimą. Filmas buvo pastatytas pagal to paties pavadinimo Sylvia Nasar knygą, kuri 1998 buvo nominuota Pulizer premijai. Pats filmas taip pat susilaukė gerų įvertinimų ir buvo apdovanotas keturiais Oskarais. Filme vaidina tokios žvaigždės kaip Russell Crowe ir Jenniffer Connelly.
Nepaisant bendro teigiamo filmo priėmimo, filmas vertinamas nevienareikšmiškai. Dalis kritikų filmą apibūdina tiesiog kaip sentimentalų, holividišką, „Oskarams skinti” sukurtą produktą. Filmas taip pat susilaukė rimtos kritikos, nes gana smarkiai nukrypsta nuo tikrosios J.F.Nash biografijos.
Pripažįstant šiuos trūkumus, man tai vis tiek vienas gražiausių filmų apie šizofreniją. Pirmiausia dėl to, kad liga čia palyginti nemistifikuojama, o tiesiog pasakojama sergančio žmogaus gyvenimo drama: susimaišiusi fantazija ir realybė, smunkantis darbingumas, blogėjantys tarpasmeniniai santykiai ir pastangos visa tai įveikti. Tai genijaus istorija ir jam buvo labai sunku. O kaip tuomet visa tai išgyvena paprastas žmogus?
Pradėti šį rašinį norisi nuo A.Kepinski minčių. Savo knygoje „Gyvenimo ritmas” (2008) jis rašo:
Niekas neabejoja, kad šizofrenija – liga; tai liudija daugybė kančių, kamuojančių jos ištiktus žmones. Tačiau negalima neigti, kad ši liga turi kažkokio taurumo, būtent to, kad specifinės žmogiškos ypatybės katastrofiškai hipertrofuojamos (228 psl.).
Iš tiesų, šizofrenija visuomet kėlė savotišką susidomėjimą. Vargu ar apie kokią kita psichikos sveikatos problemą yra pastatyta tiek filmų ar prašyta tiek literatūros kūrinių. Tačiau šis domėjimasis yra ne vien pozityvus, nes perdėtai akcentuodami tai, kas šizofrenijoje yra išskirtinio ir neįprasto, mes padedame formuotis stereotipams ir mitams, kurie tik skatina baimę, atskirtį ir stigmatizaciją. Todėl kuo daugiau bus objektyvių žinių apie šią ligą, tuo geriau mes galėsime padėti, tiek pačiam sergančiam žmogui, tiek jo artimiesiems. Click to continue »
Asmenybė – tai konkrečiam žmogui būdingos mąstymo, elgesio ir jausmų tendencijos, kurios lemia gan stabilius būdus, kuriais bendraujama su kitais žmonėmis bei reaguojama į gyvenimo iššūkius.
Asmenybės sutrikimų kategorija yra viena iš labiausiai kritikuojamų ir diskutuotinų, nes riba, tarp keistos, bet dar „nesutrikusios” asmenybės ir asmenybės sutrikimo yra gana neaiški. TLK-10 apibrėžia esminius požymius, kurie išskiria asmenybės sutrikimą nuo normaliai funkcionuojančios asmenybės: Click to continue »
Requiem svajonei (Requiem for a Dream) – tai 2000 metais Darren Aronofsky sukurtas filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Ellen Burstyn, Jared Leta, Jennifer Connely ir Marlon Wayans. Filme gvildenama priklausomybės tema, atskleidžiamos įvairios jos formos ir pasekmės, todėl šis filmas dažnai lyginamas su kitais filmais apie narkotikus, tokiais kaip Traukinių žymėjimas (Trainspotting) ar Baimė ir neapykanta Las Vegase (Fear and Loathing in Las Vegas). Tačiau Requiem svajonei nėra vien filmas apie narkotikus. Kaip pabrėžia pats filmo režisierius, pagrindinis filmo tikslas – paskatinti žiūrovą susimąstyti apie priklausomybę apskritai: apie priklausomybę nuo televizoriaus, šokolado, prisiminimų, sekso, sėkmės. Filme naudojama metų laikų tema – vasara, ruduo, žiema – per kurią atsiskleidžia liūdnas priklausomybės progresas. Filmas išsiskiria specifiniu filmavimo ir montavimo stiliumi bei puikiu garso takeliu, kurie sudaro vientisą visumą ir dar labiau pabrėžia filmo tragiką.
Viename iš internetinių komentarų radau šį filmą apibūdintą kaip brutalų. Filmas brutalus ne savo vaizdu, bet savo perduodama žinia, nuo kurios žiūrovas beveik negali pabėgti jos neapmąstęs. Tai filmas, kurį labai sunku vertinti patinka/nepatinka kategorijomis. Kaip teigia kitas internetinis filmo komentatorius – tai filmas be cukraus priedų. Jis gali sukelti keistų potyrių skrandyje, bet tai verta patirti.
Šios savaitės paskaitos yra skirtos priklausomybės temai. Man tai sudėtinga tema dėl kelių priežasčių. Pirmiausia priklausomybės gali būti įvairios (nuo kofeino iki kokaino), taigi jų pasekmės ir pagalbos būdai yra skirtingi. Sunku visa tai sutalpinti į vieną paskaitą. Click to continue »
Tiltas (The Bridge) – 2006 metais Eric Steel sukurtas dokumentinis filmas apie žmones, kurie 2004 metais pasirinko mirtį nušokdami nuo Auksinių vartų tilto San Franciske, JAV. Auksinių vartų tiltas yra savotiška mirties Meka – per metus čia vidutiniškai įvyksta apie 24 savižudybes. Eric Steel filmuodamas beveik visus metus sugebėjo užfiksuoti 23 savižudybės aktus. Savo filme jis bando atskleisti ir suvokti patį savižudybės fenomeną, asmens pasirinkimą, kalbasi su nusižudžiusiųjų šeimos nariais, savižudybių liudininkais ir bandžiusiais žudytis, bet išgyvenusiais žmonėmis.
Filmas sukrečia savo realumu ir idėja. Eric Steel buvo kritikuojamas, kad metus laiko slapta filmavo tiltą ir kaip ir nepadarė nieko, kad įsikištų ir užkirstų kelią bent daliai iš įvykusių savižudybių. Kita vertus, režisierius argumentavo, jog viešumas ir žinojimas, kad tiltas yra filmuojamas, galėjo tik dar labiau padidinti savižudybių skaičių, pritraukti daugiau demonstratyvių bandymų. Filme juntama savotiška pagarba asmens sprendimui nusižudyti. Šis žingsnis nekvestionuojamas. Tiesiog pasakojamos savižudybę pasirinkusių žmonių istorijos paliekant mums patiems susimąstyti, ką buvo galima daryti kitaip.
Šią temą reikėtų pradėti nuo klausimo, kas yra krizė. Krizė – sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir jam emociškai reikšmingą gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos būdų ir įveikimų, nes turimų nepakanka. Krizei būdingi stiprūs emociniai išgyvenimai (bejėgiškumas, beviltiškumas, baimė, įtampa, pažeminta nuotaika) ir psichologinio diskomforto būsena.
Krizę dažniausiai sukelia specifiškas, žmogui emociškai reikšmingas įvykis, su kuriuo šis jaučiasi nepajėgus susidoroti. Tačiau krizėje visada yra ir pozityvus aspektas – krizės įveikimas padeda kurti imunitetą gyvenimo sunkumams, asmenybė tampa brandesnė. Kita vertus, jei krizė neįveikiama ji gali tapti chroniška. Tuomet daugėja psichologinių ir asmenybės problemų, blogėja somatinė sveikata, gali išsiprovokuoti psichikos sutrikimai, atsirasti probleminis alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų vartojimas, didėja savižudybės rizika. Click to continue »
Svarbiausias nuotaikos sutrikimų bruožas yra pakitusi nuotaika:
Nuotaikos sutrikimus paprastai lydi sutrikimai kitose bendravimo sferose (pvz.: motyvacija, darbingumas, bendravimas ir t.t.). Nors skiriami įvairūs nuotaikos sutrikimų tipai (depresija, manija, bipolinis sutrikimas ir kt.), daugeliu atvejų sutrikimų simptomai yra persipynę, todėl tiksliai klasifikuoti nuotaikos sutrikimus yra sunku. Paskaitų metu plačiau susipažinsime su dviem kraštutiniais nuotaikos sutrikimais – depresija ir manija.
Šio skyrelio tikslas buvo pristatyti įvairius požiūrius į ligą ir sveikatą. Buvo pakalbėta apie psichologines teorijas – humanizmą, egzistencializmą, psichoanalizę ir t.t., ir apie biologinį požiūrį į ligą. Taigi natūraliai kyla klausimas, kuris požiūris yra teisingiausias? Click to continue »
Remiantis biologiniu požiūriu ( dar vadinamas medicininiu arba ligos modeliu) teigiama, kad psichikos sutrikimus lemia įvairūs biologiniai procesai. Pagrindiniai biologiniai faktoriai yra: Click to continue »
Nerimas yra emocinė būsena, kuriai būdingi fizinės įtampos simptomai ir samprotavimai apie ateitį. Nerimą pažįsta dauguma sveikų žmonių. Esame jį patyrę laukdami egzaminų, reikšmingų žinių, jaudindamiesi dėl santykių ir t.t. Vis dėlto tiksliai apibrėžti, kas yra nerimas yra sunku, nes jis gali apimti subjektyvų neramumo jausmą, specifinį elgesį (pavyzdžiui, negalėjimas nusėdėti vietoje) ar fiziologines reakcijas (pavyzdžiui, širdies plakimas, prakaitavimas). Nerimo patyrimas yra reikalingas – nerimas skatina fizinį ir intelektinį aktyvumą, tai į ateitį nukreipta emocinė būsena, kuri padeda planuoti elgesį. Būtent dėl to nerimas yra vadinamas intelekto šešėliu. Tačiau per didelis nerimas daro mąstymą iracionalų, per didelis dėmesys ateičiai trukdo priimti sprendimus čia ir dabar.
Click to continue »
