Sunku surasti filmų, kuriuose būtų giliai nagrinėjami psichologiniai sunkumai vaikystėje. Filmas, kurį siūlau šiai paskaitai, taip pat tik iš dalies atitinka paskaitos temą. What’s Eating Gilbert Grape yra 1993 metais Lasse Hallström sukurtas filmas, kuriame pasakojama ne tiek vaikų, kiek visos šeimos istorija, kurioje skirtingo amžiaus broliai ir seserys bando savotiškai prisitaikyti prie jiems gyvenimo skirtų sunkumų. Tai pasakojimas ne tiek apie psichologinius sunkumus, kiek apie stiprybes ir atsparumą paauglystėje bei jauno suaugusiojo amžiuje. Filme pinasi drama ir komedija, suskurdama absurdo ir tuo pačiu gilios prasmės jausmą. Filmas žavus jame vaidinančiais aktoriais:  Johnny Depp, Juliette Lewis ir Leonardo DiCaprio, kurio amplua šiame filme tikrai netikėtas.

Kodėl svarbu skirti pakankamai dėmesio vaikų problemoms? Praktiškai visos psichologinės teorijos, pavyzdžiui, psichodinaminė, elgesio, kognityvinė ir kt., ar net ir biologinės teorijos pripažįsta, kad vaikystės patyrimas ir vystymasis yra nepaprastai reikšmingi suaugusiojo psichikos sveikatai. Tačiau vaikai turi mažiau galimybių gauti psichologinę, socialinę ar materialinę pagalbą, nes yra priklausomi nuo suaugusiųjų. Dažnai tai, ar vaikui bus suteikta pagalba, daugiausiai priklauso nuo suaugusiųjų – tėvų, mokytojų, mokyklos psichologų dėmesio ir supratingumo, nei nuo realaus vaiko problemų lygio. Click to continue »

Jaunas širdyje (Young@Heart) yra 2007 metais Stephen Walker sukurtas dokumentinis filmas apie senų žmonių chorą. Tai nepaprastas choras. Vidutinis choro dalyvių amžius yra 81 metai ir jie dainuoja klasikines roko dainas!

Kodėl būtent šis filmas? Paskutinę paskaitą, kai žiūrėjome filmą “Iris”, iš studentų išgirdau šiek tiek liūdesio ir nerimo, susijusio su senatve, todėl labai norėjosi parodyti ne  vien senatvės blogąją pusę – ligas ir mirtį – bet ir senatvės grožį bei pozityvumą. Būtent toks ir yra šis filmas. Filmas pilnas tikrų paprastų žmonių pasakojimų apie savo gyvenimą, tikrų atradimų, nesuvaidinto humoro, kurio pagrindinis objektas yra mirtis. Filme gražiai atsiskleidžia kiek kitokia seno žmogaus pasaulio suvokimo perspektyva, kuri padeda ramiai priimti savo ligas ir netektis.

Apie šį filmą nesinori daug pasakoti. Tiesiog atidžiai įsiklausykite, ką kalba jo herojai.

Daugeliui jaunų žmonių senatvė yra susijusi su tam tikromis baimėmis (pavyzdžiui, tapsiu kretantis ir nusišnekantis). Kiek šios baimės yra pagrįstos? Senatvė iš tiesų yra susijusi su fiziologiniais pokyčiais, kuriuos taip pat gali lydėti emociniai ir kognityviniai pokyčiai. Tačiau senatvę lydintys pokyčiai jaunų žmonių dažnai yra pervertinami. Greičiausiai būtent dėl vidinio žmonių nesaugumo, seni žmonės dažnai yra negerbiami ir ignoruojami. Daugelis senų žmonių problemų ir patyrimo yra tiesiog “nurašoma” senam amžiui. Toks apibendrinimas nėra teisingas, nes seni žmonės iš kitų amžiaus grupių kaip tik ir išsiskiria savo individualumu, kurį lemia labai skirtinga gyvenimiška patirtis. Pavyzdžiui, kūdikis didele dalimi elgiasi vedamas įgimtų instinktų, tuo tarpu žmogui augant vis daugiau elgesio elementų atsiranda dėl jo sąveikos su aplinka. Taigi galima sakyti, kad sename žmoguje yra kaip niekad daug žmogaus. Sakydami, jog žmogus yra tiesiog senas, ignoruojame to žmogaus jausmus ir poreikius. Click to continue »

Iris yra 2001 metais režisieriaus Richard Eyre sukurtas filmas apie žymios airių kilmės rašytojos Iris Murdoch ir jos vyro John Bayley gyvenimą. Filmas paremtas J.Bayley atsiminimų knyga „Elegija Iris”.

Šis filmas galėtų būti tinkamas dviems klinikinės psichologijos temos. Iš vienos pusės, tai filmas apie senatvę ir Alzheimerio ligą, tačiau, kita vertus, filme svarbi ne tik liga, bet ir buvimas šalia sergančio žmogaus. Todėl siūlau šį filmą būtent temai apie gyvenimą kartu su psichikos liga sergančiu žmogumi.

Filmas Iris yra sudarytas tarsi iš dviejų pjūvių. Pirmasis pasakoja apie Iris ir John jaunystę (vaidina Kate Winslet ir Hugh Bennevill), jų pažintį, sudėtingus santykius, Iris pirmąsias publikacijas. Antroji plotmė – liūdnas pasakojimas apie senatvę, kai Iris suserga Alzheimerio liga (vaidina Judi Dench ir Jim Broadbent). Šioje siužetinėje linijoje rodoma, kaip liga keičia asmenį – talentinga, gyvybinga, temperamentinga Iris virsta bejėge, pasimetusia, nebegalinti ne tik rašyti, bet net ir kalbėti, būtybe. Tai ypač sunku ištverti jos vyrui, visą gyvenimą pragyvenusiame šalia ryškios ir už jį stipresnės žmonos. John  charakteryje atskleisti daugumos su psichikos liga susidūrusių žmonių jausmai – bandymas ligą paneigti, su ja kovoti, sunkumas priimti besikeičiančią žmoną ir šeimos vaidmenis, ambivalencija, pyktis, kaltė, fizinis nuovargis, nesaugumas, liūdesys ir galiausiai kapituliacija prieš ligą, kurią lydi savotiškas susitaikymas.

Vienoje recenzijoje filmas buvo apibūdintas kaip angliškai lėtas ir pilkas. Aš su tuo nesutikčiau. Juk filmo spalvos yra ne tik kino juostoje, bet ir jausmuose, kuriuos filmas palieka.

Psichikos ligos veikia ne vien patį sergantį asmenį, bet taip pat su juo gyvenančius artimuosius, draugus, globėjus. Todėl svarbu į psichikos sutrikimus žvelgti ne vien iš sergančiojo, bet taip pat iš artimųjų pozicijos, nes tik taip galima suprasti, kokios pagalbos reikia sergančiam asmeniui ir jo šeimai. Apie šeimą svarbu kalbėti dėl dviejų priežasčių: Click to continue »

Prozac Nation sukurtas Elizabeth Wurtzel to paties pavadinimo autobiografinės knygos motyvais. Režisierius Erik Skjoldbjærg, pagrindinį vaidmenį atlieka Christina Ricci.

E.Wurtzel knyga yra gerokai žinomesnė nei filmas. 2001 metais sukurtas filmas niekada taip ir nebuvo išleistas JAV. Filmas susilaukė labai griežtos kritikos. Pavyzdžiui, Rotten Tomatoes puslapyje filmas gavo tik 27% gerų įvertinimų. Filmas labai stipriai kritikuojamas dėl prastos vaidybos, blankaus scenarijaus, perdėtos Prozac‘o reklamos, neišnaudotų galimybių, kurias siūlė knyga.

Iš tiesų, jei reiktų šį filmą rekomenduoti tiesiog žiūrėjimui, aš to nedaryčiau. Tačiau filmas vertingas klinikinės psichologijos temai. Filme gražiai atskleista ne tik depresija, bet ir po ja slypintis ribinis asmenybės sutrikimas su dramatiška nuotakų kaita, egoistišku, blogai valdomu elgesiu, polinkiu į priklausomybes. Puikiai iliustruoti sudėtingi tėvų-vaikų santykiai ir artimųjų nuovargis būti su depresiškais ir emociškai nestabiliais mylimaisiais.

Nuostabus protas (A Beautiful Mind) – tai 2001 m. Ron Howard sukurtas filmas apie Nobelio premijos laureato ekonomikos srityje John Forbes Nash gyvenimą. Filmas buvo pastatytas pagal to paties pavadinimo Sylvia Nasar knygą, kuri 1998 buvo nominuota Pulizer premijai. Pats filmas taip pat susilaukė gerų įvertinimų ir buvo apdovanotas keturiais Oskarais. Filme vaidina tokios žvaigždės kaip Russell Crowe ir Jenniffer Connelly.

Nepaisant bendro teigiamo filmo priėmimo, filmas vertinamas nevienareikšmiškai. Dalis kritikų filmą apibūdina tiesiog kaip sentimentalų, holividišką, „Oskarams skinti” sukurtą produktą. Filmas taip pat susilaukė rimtos kritikos, nes gana smarkiai nukrypsta nuo tikrosios J.F.Nash biografijos.

Pripažįstant šiuos trūkumus, man tai vis tiek vienas gražiausių filmų apie šizofreniją. Pirmiausia dėl to, kad liga čia palyginti nemistifikuojama, o tiesiog pasakojama sergančio žmogaus gyvenimo drama: susimaišiusi fantazija ir realybė, smunkantis darbingumas, blogėjantys tarpasmeniniai santykiai ir pastangos visa tai įveikti. Tai genijaus istorija ir jam buvo labai sunku. O kaip tuomet visa tai išgyvena paprastas žmogus?

Pradėti šį rašinį norisi nuo A.Kepinski minčių. Savo knygoje „Gyvenimo ritmas” (2008) jis rašo:

Niekas neabejoja, kad šizofrenija – liga; tai liudija daugybė kančių, kamuojančių jos ištiktus žmones. Tačiau negalima neigti, kad ši liga turi kažkokio taurumo, būtent to, kad specifinės žmogiškos ypatybės katastrofiškai hipertrofuojamos (228 psl.).

Iš tiesų, šizofrenija visuomet kėlė savotišką susidomėjimą. Vargu ar apie kokią kita psichikos sveikatos problemą yra pastatyta tiek filmų ar prašyta tiek literatūros kūrinių. Tačiau šis domėjimasis yra ne vien pozityvus, nes perdėtai akcentuodami tai, kas šizofrenijoje yra išskirtinio ir neįprasto, mes padedame formuotis stereotipams ir mitams, kurie tik skatina baimę, atskirtį ir stigmatizaciją. Todėl kuo daugiau bus objektyvių žinių apie šią ligą, tuo geriau mes galėsime padėti, tiek pačiam sergančiam žmogui, tiek jo artimiesiems. Click to continue »

Asmenybė – tai konkrečiam žmogui būdingos mąstymo, elgesio ir jausmų tendencijos, kurios lemia gan stabilius būdus, kuriais bendraujama su kitais žmonėmis bei reaguojama į gyvenimo iššūkius.

Asmenybės sutrikimų kategorija yra viena iš labiausiai kritikuojamų ir diskutuotinų, nes riba, tarp keistos, bet dar „nesutrikusios” asmenybės ir asmenybės sutrikimo yra gana neaiški. TLK-10 apibrėžia esminius požymius, kurie išskiria asmenybės sutrikimą nuo normaliai funkcionuojančios asmenybės: Click to continue »

Requiem svajonei (Requiem for a Dream) – tai 2000 metais Darren Aronofsky sukurtas filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Ellen Burstyn, Jared Leta, Jennifer Connely ir Marlon Wayans. Filme gvildenama priklausomybės tema, atskleidžiamos įvairios jos formos ir pasekmės, todėl šis filmas dažnai lyginamas su kitais filmais apie narkotikus, tokiais kaip Traukinių žymėjimas (Trainspotting) ar Baimė ir neapykanta Las Vegase (Fear and Loathing in Las Vegas). Tačiau Requiem svajonei nėra vien filmas apie narkotikus. Kaip pabrėžia pats filmo režisierius, pagrindinis filmo tikslas – paskatinti žiūrovą susimąstyti apie priklausomybę apskritai: apie priklausomybę nuo televizoriaus, šokolado, prisiminimų, sekso, sėkmės. Filme naudojama metų laikų tema – vasara, ruduo, žiema – per kurią atsiskleidžia liūdnas priklausomybės progresas. Filmas išsiskiria specifiniu filmavimo ir montavimo stiliumi bei puikiu garso takeliu, kurie sudaro vientisą visumą ir dar labiau pabrėžia filmo tragiką.

Viename iš internetinių komentarų radau šį filmą apibūdintą kaip brutalų. Filmas brutalus ne savo vaizdu, bet savo perduodama žinia, nuo kurios žiūrovas beveik negali pabėgti jos neapmąstęs. Tai filmas, kurį labai sunku vertinti patinka/nepatinka kategorijomis. Kaip teigia kitas internetinis filmo komentatorius – tai filmas be cukraus priedų. Jis gali sukelti keistų potyrių skrandyje, bet tai verta patirti.

Šios savaitės paskaitos yra skirtos priklausomybės temai. Man tai sudėtinga tema dėl kelių priežasčių. Pirmiausia priklausomybės gali būti įvairios (nuo kofeino iki kokaino), taigi jų pasekmės ir pagalbos būdai yra skirtingi. Sunku visa tai sutalpinti į vieną paskaitą. Click to continue »

Tiltas (The Bridge) – 2006 metais Eric Steel sukurtas dokumentinis filmas apie žmones, kurie 2004 metais pasirinko mirtį nušokdami nuo Auksinių vartų tilto San Franciske, JAV. Auksinių vartų tiltas yra savotiška mirties Meka – per metus čia vidutiniškai įvyksta apie 24 savižudybes. Eric Steel filmuodamas beveik visus metus sugebėjo užfiksuoti 23 savižudybės aktus. Savo filme jis bando atskleisti ir suvokti patį savižudybės fenomeną, asmens pasirinkimą, kalbasi su nusižudžiusiųjų šeimos nariais, savižudybių liudininkais ir bandžiusiais žudytis, bet išgyvenusiais žmonėmis.

Filmas sukrečia savo realumu ir idėja. Eric Steel buvo kritikuojamas, kad metus laiko slapta filmavo tiltą ir kaip ir nepadarė nieko, kad įsikištų ir užkirstų kelią bent daliai iš įvykusių savižudybių. Kita vertus, režisierius argumentavo, jog viešumas ir žinojimas, kad tiltas yra filmuojamas, galėjo tik dar labiau padidinti savižudybių skaičių, pritraukti daugiau demonstratyvių bandymų. Filme juntama savotiška pagarba asmens sprendimui nusižudyti. Šis žingsnis nekvestionuojamas. Tiesiog pasakojamos savižudybę pasirinkusių žmonių istorijos paliekant mums patiems susimąstyti, ką buvo galima daryti kitaip.

Šią temą reikėtų pradėti nuo klausimo, kas yra krizė. Krizė – sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir jam emociškai reikšmingą gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos būdų ir įveikimų, nes turimų nepakanka. Krizei būdingi stiprūs emociniai išgyvenimai (bejėgiškumas, beviltiškumas, baimė, įtampa, pažeminta nuotaika) ir psichologinio diskomforto būsena.

Krizę dažniausiai sukelia specifiškas, žmogui emociškai reikšmingas įvykis, su kuriuo šis jaučiasi nepajėgus susidoroti. Tačiau krizėje visada yra ir pozityvus aspektas – krizės įveikimas padeda kurti imunitetą gyvenimo sunkumams, asmenybė tampa brandesnė. Kita vertus, jei krizė neįveikiama ji gali tapti chroniška. Tuomet daugėja psichologinių ir asmenybės problemų, blogėja somatinė sveikata, gali išsiprovokuoti psichikos sutrikimai, atsirasti probleminis alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų vartojimas, didėja savižudybės rizika. Click to continue »

Svarbiausias nuotaikos sutrikimų bruožas yra pakitusi nuotaika:

• Depresija (su nerimu arba be jo);
• Pakilumas;

Nuotaikos sutrikimus paprastai lydi sutrikimai kitose bendravimo sferose (pvz.: motyvacija, darbingumas, bendravimas ir t.t.). Nors skiriami įvairūs nuotaikos sutrikimų tipai (depresija, manija, bipolinis sutrikimas ir kt.), daugeliu atvejų sutrikimų simptomai yra persipynę, todėl tiksliai klasifikuoti nuotaikos sutrikimus yra sunku. Paskaitų metu plačiau susipažinsime su dviem kraštutiniais nuotaikos sutrikimais – depresija ir manija.  

Click to continue »

Šio skyrelio tikslas buvo pristatyti įvairius požiūrius į ligą ir sveikatą. Buvo pakalbėta apie psichologines teorijas – humanizmą, egzistencializmą, psichoanalizę ir t.t., ir apie biologinį požiūrį į ligą. Taigi natūraliai kyla klausimas, kuris požiūris yra teisingiausias? Click to continue »

Remiantis biologiniu požiūriu ( dar vadinamas medicininiu arba ligos modeliu) teigiama, kad psichikos sutrikimus lemia įvairūs biologiniai procesai. Pagrindiniai biologiniai faktoriai yra: Click to continue »

Nerimas yra emocinė būsena, kuriai būdingi fizinės įtampos simptomai ir samprotavimai apie ateitį. Nerimą pažįsta dauguma sveikų žmonių. Esame jį patyrę laukdami egzaminų, reikšmingų žinių, jaudindamiesi dėl santykių ir t.t. Vis dėlto tiksliai apibrėžti, kas yra nerimas yra sunku, nes jis gali apimti subjektyvų neramumo jausmą, specifinį elgesį (pavyzdžiui, negalėjimas nusėdėti vietoje) ar fiziologines reakcijas (pavyzdžiui, širdies plakimas, prakaitavimas). Nerimo patyrimas yra reikalingas – nerimas skatina fizinį ir intelektinį aktyvumą, tai į ateitį nukreipta emocinė būsena, kuri padeda planuoti elgesį. Būtent dėl to nerimas yra vadinamas intelekto šešėliu. Tačiau per didelis nerimas daro mąstymą iracionalų, per didelis dėmesys ateičiai trukdo priimti sprendimus čia ir dabar.
Click to continue »

Filmas „O kaip Bobas?” (What about Bob?) pasakoja komišką paciento, turinčio krūvą nusiskundimų pačiomis įvairiausiomis nerimo reakcijomis, ir jo psichoterapeuto santykių istoriją. Skirtingai nuo filmų, kuriuos jau žiūrėjome šio kurso metu, šis filmas neišsiskiria ypatinga menine verte ir yra tiesiog smagi šeimos komedija. Filmas buvo suskurtas 1991, jį režisavo Frank Oz. Filme pagrindinius vaidmenis atlieka Bill Murray ir Richard Dreyfuss.
Click to continue »

Žemiau pateikiami klausimai, kuriuos tyrėjas turėtų sau užduoti planuodamas tyrimą. Šiuos klausimus radau senučiukėje klinikinės psichologijos knygoje, tačiau jie man ir šiandien atrodo labai aiškūs ir struktūruojantys. Holt (1965) visą laiką pabrėžia, kad reikia galvoti apie rezulatatą ir jo pritaikomumą. Taigi tyrimų esmė yra ne tyrimas, o tai, ką jis turi duoti. Galbūt Holt klausimai padės jums planuojant ir savo bakalauro darbus.
Click to continue »

Moksliniai tyrimai klinikinėje psichologijoje yra susiję su rimtais etikos klausimais, dažnai tyrimo objektu yra padidinto pažeidžiamumo grupės – asmenys sergantys psichikos ligomis, esantys stacionare, išgyvenantys krizes. Etikos dilemų gali kilti ir atliekant poveikių metodų tyrimus (pvz.: taikant nepatvirtintus gydymo būdus, kurie potencialiai gali būti ne tik naudingi, bet ir žalingi pacientui). Čia pateikiami keli esminiai punktai, į kuriuos reikia atsižvelgti atliekant klinikinius tyrimus.
Click to continue »

Koreliaciniai tyrimai

Koreliaciniai tyrimai yra atliekami, kai mus domina ryšiai tarp dviejų ar daugiau reiškinių. Pavyzdžiui.: Koreliacija tarp gyvenimo kokybės ir depresijos. Tačiau koreliaciniai tyrimai leidžia tik nustatyti ryšį, bet neleidžia vertinti jo priežastingumo.
Click to continue »

Nors klinikinėje psichologijoje dažnai stengiamasi tyrinėti reiškinių ryšius, priežastis, t.y. eiti „gilyn”, ne mažiau svarbu žinoti, kiek vienas ar kitas reiškinys yra paplitęs, koks problemų mastas. Šiam tikslui yra naudojami epidemiologiniai tyrimai. 
Click to continue »

Fokus grupės

Fokus grupės – tai kokybinis tyrimo metodas, pagrįstas diskusija mažoje grupėje. Klinikinės psichologijos tyrimai, pagrįsti tokia metodologija, paprastai atliekami organizuojant seriją mažų grupelių, kuriose aptariami tyrimo klausimai, o vėliau tiriamųjų pasisakymai analizuojami remiantis kokybine metodologija. Tyrimui svarbi tema dažniausiai pateikiama iš anksto numatytų klausimų serija, tačiau tyrimui taip pat gali būti naudojami ir kitokia įspūdį sukelianti medžiaga (pvz.: filmai, reklamos, garso įrašai ir t.t.). Grupės veda specialiai tam paruoštas moderatorius, kuris skatina grupės dalyvių aktyvumą ir diskusiją.
Click to continue »

Stebėjimas yra vienas seniausių tyrimo metodų, stebėjimo įgūdžiai yra svarbūs ne vien atliekant mokslinius tyrimus, tačiau ir kasdieniniame psichologo darbe. Stebėjimas gali būti suskirstytas į nesistemingą, natūralų ir kontroliuojamą.
Click to continue »

Atvejų analizė yra klasikinis klinikinės psichologijos tyrimo metodas. Tai intensyvi vieno žmogaus studija. Savo prigimti šis tyrimo metodas yra „atrandantis”, jo tikslas remiantis konkrečiu atveju kelti hipotezes apie sudėtingus psichologinius mechanizmus ir ryšius.
Click to continue »

Klinikinė psichologija, kaip ir bet kuri kita psichologijos disciplina negalėtų vystytis be mokslinių tyrimų. Viso smalsumo pagrindas ir mokslinių tyrimų variklis yra sveikas skepticizmas, kuris padeda suabejoti teorijomis, nusistovėjusiais pagalbos būdais, skatina ieškoti efektyvesnių kelių klientui padėti.
Click to continue »

Prisukamas apelsinas (A Clockwork Orange) – 1971m. Stanley Kubrick filmas, sukurtas pagal to paties pavadinimo Anthony Burgess futuristinį satyrinį romaną. Pagrindinį vaidmenį filme atlieka Malcolm McDowell.

Sunku šį filmą trumpai apibūdinti. Tai satyrinis, dekoratyvus, simbolių prikaišiotas ir paauglių žargonu pasakojamas pasakojimas apie delikventinį elgesį, smurtą, visuomenės bandymus su tuo kovoti, moralę ir dehumanizaciją, elgesio terapiją, neaiškias gėrio ir blogio ribas. 

“Prisukamas apelsinas” nėra filmas, kurį lengva žiūrėti, jis palieka sumaištį, kuri skatina mąstyti. Turbūt dėl to ir pasaulyje filmas vertinamas kontraversiškai. Vos išleistas filmas susilaukė teigiamų kritikų vertinimų, šiuo metu yra įtrauktas į kultinių visų laikų filmų sąrašą. Tačiau filmas taip pat buvo uždraustas Didžiojoje Britanijoje dėl perdėto žiaurumo ir smurto scenų, kurios sukėlė jas kopijuojančių paauglių nusikaltimų bangą. Iš tiesų filme labai gerai atskleistas asocialiam asmenybės sutrikimui būdingas elgesys. Tačiau filmas sukrečia ne tiek įtikinamu pagrindinio veikėjo charakteriu, kiek labai aiškiu dabartinės visuomenės atspindžiu, nuo kurio darosi sunku, gėda ir bejėgiška. Tiesiog reikia jį pažiūrėti.

Karalius žvejys (The Fisher King) – 1991 metais Terry Gilliam režisuotas filmas, pasakojantis dviejų gyvenime pasimetusių žmonių istoriją. Filme vaidina tokios žvaigždės kaip Jeff Bridge, Robin Williams, Mercedes Ruehl ir kt.

Šį filmą rekomenduoju temai apie psichikos sveikatą, normą ir patologiją. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad net filmo žanras – komedija / drama – rodo tą keistą reliatyvumą ir išplaukusias ribas, kurios būdingos ir sveikumui/nesveikumui. Tai filmas apie kaltę ir atleidimą, apie gelbėjimą ir išsigelbėjimą, norą padėti sau ir kitiems, psichikos ligomis sergančiųjų poreikius ir … Gralio paieškas.

Kalbant apie tai, ko iš filmo galima pasimokyti, filme rodomos dvi reakcijos į reikšmingą traumuojantį įvykį: užsitęsęs potrauminis stresas ir iš jo išsivystęs adaptacijos sutrikimas, lydimas probleminio alkoholio vartojimo, suicidinių tendencijų ir nepertraukiamos eigos katatotinė šizofrenija. Tačiau filme labai aiškiai juntama idėja, kad ne liga svarbiausia, o paprastas rūpestis vienas kitu.

Psichikos sveikatos ir ligos samprata

Šio straipsnelio tikslas – pabandyti plačiau pristatyti kasdieniniame gyvenime gana įprastas sąvokas – ligą ir sveikatą. Tai yra sunkiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kadangi daug šia tema galvojau rašydama savo disertaciją „Depresija sergančių asmenų savijauta ir subjektyvus gyvenimo vertinimas stacionarinio gydymo laikotarpiu”, šis straipsnis iš esmės yra atskiros jos ištraukos. Jei kam nors būtų įdomu susirasti straipsnyje cituojamus autorius, literatūros sąrašas pateikiamas disertacijoje, kurią galima rasti čia.

Click to continue »

Psichologinių filmų retrospektyvą pradės Milos Forman 1975 metais sukurtas filmas “Skrydis virš gegutės lizdo” (One Flew Over the Cuckoo’s Nest), paremtas Ken Kesey tokio pat pavadinimo romanu. Šis filmas pradeda kursą ne vien dėl to, jog jis yra apie psichiatrinę ligoninę, kad jis buvo įvertintas net penkiais Oskarais (geriausias aktorius, geriausia aktorė, geriausias režisierius, geriausias scenarijus, geriausias filmas) ar yra įtrauktas į geriausių visų laikų filmų sąrašą. Šis filmas pirmiausia yra svarbus klinikinės psichologijos istorijai, nes atkreipė dėmesį į sąlygas ir elgesį psichiatrinėse ligoninėse, sukėlė socialinę reakciją, kuri davė postūmį deinstitualizacijos judėjimui. Filmas atspindi 6-tajame – 7-tajame dešimtmetyje populiarias antipsichiatrijos idėjas. Plačiau apie laikmetį ir antipsichiatriją galima rasti šioje nuorodoje.

Klinikinės psichologijos kursui svarbu ypač turtingai atskleisti ligoninės pacientų ir personalo charakteriai, savotiška jų adaptacija prie gyvenimo ligoninėje, pasyvumas ir baimė kažką keisti. Filme rodoma psichiatrijos stacionaro rutina, kuri daugeliu požiūriu išlieka panaši ir šiandien. Filme taip pat galima stebėti įvairius gydymo metodus: senosios kartos neuroleptikus ir jų šalutinius poveikius, elektrotraukulinę terapiją ir galiausiai lobotomiją.  Filmo siužetui svarbi grupinė terapija, kuri čia ne tiek gydymo metodas, kiek priemonė slaugytojos Ratched galiai demontruoti. Visą filmą kvestionuojama riba tarp gydymo metodo, taisyklių ir spontaniškumo, individualumo, laisvės.

Man atrodo, kad šiam filmui ypač tinka komentaras, kurį tiesiog radau internete: “poetiška, stipru, paprasta”.

Klinikinei psichologijai kaip savarankiškai psichologijos sričiai yra šiek tiek daugiau nei 100 metų. Click to continue »

http://www.lhpa.lt/joke.html - Siunčiu nuorodą į Rimvydo Budrio “Humanistinius etiudus”, kuriuose su gera humoro doze žvelgiama į psichoterapiją Lietuvoje ir į psichoterapeuto savęs paties paieškas.

http://niekoblogo.lt/ - tai nuoroda į Pauliaus Rymeikio puslapį, kuriame galima rasti asmeninių pamąstymų temomis, kurios svarbios ir klinikinei psichologijai. Apie buvimą čia ir dabar, apie buvimą savimi ir apie tai, kaip būti laimingu. Geras puslapis, kai norisi mąstyti drauge su kitu.

Kodėl iš viso yra svarbu užduoti šį klausimą? Jei klinikinė psichologija yra mokslas, tuomet ją galima struktūruoti, klasifikuoti, sistematizuoti, jos mokyti ir išmokti. Jei tai menas, tuomet jo irgi galima mokytis, tačiau tik iki tam tikros ribos – juk meno esmė yra tai, kad tai kažkas labai individualaus, asmeniško, intuityvaus. Taigi klausimas, ar klinikinė psichologija yra mokslas ar menas, iš esmės yra ir klausimas, ar norint galima tapti geru klinikiniu psichologu, ar vis dėlto, tai tau turi būti „duota”, o mokslai ir studijos tai tik padeda išskleisti.
Click to continue »

Antrasis svarbus klausimas pradedant klinikinės psichologios studijas - kas yra klinikinis psichologas? Daugelyje šalių teisė vadintis klinikiniu psichologu yra įgyjama tik baigus specializuotą klinikinės psichologijos magistro ar doktorantūros studijų programą ir turint atitinkamą praktinės veiklos licenciją.
Click to continue »

Šis blog’as yra skirtas klinikinės psichologijos studijoms, taigi pirmas klausimas, į kurį reikia atsakyti - kas yra klinikinė psichologija. Pats pavadinimas “klinikinė psichologija” tarsi nurodo, kad tai yra psichologijos sritis susijusi su klinika, t.y. sutrikimais, konkrečiai psichopatologija. Pavyzdžiui, Psichologijos enciklopedijoje pateikiamas toks klinikinės psichologijos apibrėžimas: “Klinikinė psichologija – plati disciplina, užsiimanti moksliniais psichopatologijos tyrimais ir asmenų su emocinėmis, kognityvinėmis bei elgesio problemomis įvertinimu bei gydymu” (Encyclopedia of Psychology, 2000). Tačiau iš tikro toks apibrėžimas yra per siauras ir neatitinka šiandieninės klinikinės psichologijos sampratos.
Click to continue »